Dauguma „Hamleto“ veikėjų, tuo pačiu ir Klaudijus nėra iki galo atsiskleidę, tačiau atlikę kūrinio

analize, galime daug ką apie jį pasakyti. Klaudijus, be abejo, yra visiškas antagonistas. Tačiau,
nepaisant to, jo rolė pjesėje yra labai svarbi, kadangi šis personažas yra pagrindinė Hamleto
vidinio ir išorinio veiksmo priežastis. Visos tragedijos eigoje, Klaudijaus elgesys ugdo princo pyktį,
sumaištį ir norą naikinti blogį aplink, kas plėtoja dramos siužetą.
Klaudijaus blogis atkleidžiamas veiksmo užuomazgoje, kuomet skaitytojas supažindinamas su
tikrąja priežastimi, dėl kurios Hamleto dėdė įgauna sostą. Tiesai ištrūkus, abejonės dėl Klaudijaus
pasitvirtina. Iškart tampa aišku, kad jo bandytas sukurti išmintingo ir pagarbaus valdovo įvaizdis
bei gražbylystė tėra melas. Tolimesnė tragedijos eiga taip pat parodo, kad karalius yra puikiai
įvaldęs melo meną ir moka manipuliuoti žmonėmis. Tai, taip pat, įrodo sąsaja, kurią autorius tyčia
įtraukė į siužetą, tarp šios antagonisto ypatybės ir Hamleto tėvo nužudymu. Klaudijaus žodžiai ir
gudrybės – lyg nuodai pilami į ausį.
Gilinantis į motyvus, paskatinusius tokius žiaurius valdovo veiksmus prieš savo brolį, tampa aišku,
kad Klaudijus paprasčiausiai trokšta valdžios bet kuria kaina. Jis yra visiškai priešingas Renesanso
laikotarpio vyrui personažas: laiko materialines vertybes svarbiausiomis, nesivadovauja moralės
principais ir yra egoistiškas bei godus garbėtroška. Klaudijus ant tiek bijo išsiduoti ir netekti
autoriteto, kad net nedrįsta įspėti Gertrūdą apie apnuodyta vyno taurę paskutiniojoje pjesės
scenoje. Kaip pasekmė, jis netenka savo mylimosios.
Visgi, karalius nėra visiškai neturintis sąžinės asmuo. Vienoje iš scenų Hamletas užtinka Klaudijų
meldžiantis atsiklaupus. Princo pjesė priverčia dėdę susimąstyti, todėl prislėgtas savo nuodėmių
jis puola su panika į maldą. Jis suvokia visų savo darbų blogį ir ši našta užgriūna ant jo pečių sąžinės
pavidalu. Visgi, karalius neįsisavina pamokos ir vis tiek toliau bando išsaugoti savo autoritetą,
vietoj to, kad viešai pripažintų savo kaltę, perduotų sostą Hamletui ir paskleistų tiesą.
Be jokių abejonių, Klaudijus šioje istorijoje yra visiškas antiherojus. Tačiau nežinome ar jis tikrai
turėjo bent kažkiek sąžinės ir šviesaus proto. Taip, galime teigti, kad jis nuoširdžiai mylėjo
Gertrūda, kas įrodo, jog viena iš jo vertybių – meilė. Tačiau, ne būtinai tie santykiai buvo
nuoširdūs, galime spėti, kad tai buvo tik vienas iš būdų gauti sostą. Scena, kurioje Klaudijus
meldžiasi to taip pat pilnai neįrodo, kadangi Kladujus nepadaro jokių išvadų iš to, tai nepadaro
įtakos jo tolimesniems veiksmams.